Mintimis apie Rolanduko metines gyvenau nuo gegužės vidurio. Sulaukusi, tetos Genovaitės (Rolando mamytė) skambučio su prašymu padėti dėl metinių, negalėjau atsisakyti, o ir be galo norėjau prisidėti prie šviesaus Rolando atminimo minėjimo.

Birželio 30d.,atėjo labai greitai. Išaušo labai gražus rytas. Sakiau: „Šiandien dangus neliūdi, ir mums liūdėti nereikia, o Rolandą turime prisiminti gražiausiais prisiminimais“. Su savo antrąja pusele, Remigijumi, sutartu laiku atvykome į tetos Genovaitės namus. Padėję susiruošti, pasivaišinę kaimiškais lašinukais, paplepėję, judejome kapinių link.

Nereikėjo ilgai laukti. Rinkosi Rolando artimieji. Jį pažinoję ir atėję pagerbti Rolando brangaus atminimo, žmonės. Visi nešini gėlėmis, baltus žiedus dėjo Rolandui ant kapelio, degėme žvakeles. Aš su Remigijumi nuo visų fanų nešėme baltų gvazdikėlių puokštę su užrašu: „Rolandai, Tu amžinai gyvuosi mūsų širdyse. Tave mylintys fanai“.

Gėlių puokštėje sėdėjo mažas angeliukas. Fone skambėjo Rolando niekada nenustojančios groti dainos. Atmosfera buvo jaudinanti, tikiu, kad širdelės virpėjo visų, nes vieni paskui kitus tarė nuostabius žodžius, Rolandui. Deimantės tėvelis skaitė iš atviruko Jos pačios rašytus žodžius Rolando metinių proga. Deimantė nedalyvavo metinėse, nes Ji dabar gyvena Londone, bet dalele savęs buvo su mumis. Muzikos smuiko rakto formos statulėlė, buvo taip pat nuo Deimantės, Rolandui.

Jis norėjo tokios formos taturuotės ant peties. Fanai negalėję dalyvauti metinėse, rašė nuostabius žodžius apie Rolandą, kuriuos skaitydama, širdis daužėsi kaip pašėlusi.

Ašaros riedėjo iš susijaudinimo, bet mes neliūdėjome, o prisiminę Rolandą, koks Jis buvo nuostabus ir ypatingas, šypsojomės.

Aplankę, sutvarkę, papuošę kapelį, pabuvę mintimis su Rolandu, važiavome į Kretingos apsireiškimo Švč.Mergelės Marijos bažnyčią, pasimelsti už šviesų Rolando atminimą. Dar likus laiko iki mišių, užsukome į kavinukę pasigardžiuoti kava, arbata. Mišios buvo labai gražios, jaudinančios, ir ypatingai malonios. Meldėmės už Rolando sielą. Linkėjome Jam ramybės.

Po nuostabių mišių, rinkomės Rolanduko mamytės, Genovaitės namuose. Susirinkę prie vaišių stalo, vaišinomės, kalbėjomės, ir vėl netilo kalbos apie Rolandą. Mes Jį jautėme šalia. „Rolandas mus girdi“, - tarė teta Dalia. Tikiu,kad Jis mus girdėjo.

Kompanijos siela buvo, puikų humoro jausmą turintis Deimantės tėvelis,Arūnas, kuris neleido mums galvoti apie liūdnus dalykus, tik vertė juoktis iš visos širdies.

Aš sukaupusi informaciją apie Rolandą, prisiminėme: koks Rolandas buvo, ką kūrė, apie ką svajojo. Žiūrėjome, Rolandą užfiksuotą nuotraukose. Susirinkusiems rodžiau fanų susitikimimus. Nuotraukos tai mūsų fanų susitikimų, prisiminimų išlikimas. Rolando mamytė, Genovaitė mums parodė video iš Rolando koncertų, kuriose laidose yra dalyvavęs. Pažiūrėjus video susidarė jausmas, kad Rolandas buvo su mumis, šalia.

Mums su Remigučiu buvo malonu pabendrauti su Rolando artimaisiais. Jį asmeniškai pažinojusiais žmonėmis. Buvome priimti į bendrą ratą ir jautėmės puikiai.

Ačiū, norime tarti, visiems, kurie atėjo pagerbti šviesaus Rolando atminimo. Kurie mintimis buvo su Rolandu.

Didelis ačiū, tetai Genovaitei, už visą gerumą, nuoširdumą, ir visada atsiminkite, kad Jūs ne viena.

Ačiū, fanams, kurie mintimis ir žodžiais buvo kartu. Neužmirškime, Rolando...

Svečiams jau ruošiantis skirstytis ir kylę keliauti namo, tariau paskutinius žodžius... „Manau gyventi reikia taip, kaip gyveno Rolandas: niekad nenuleisti rankų. Dirbti dėl gražaus rytojaus. Stengtis prie savęs pritraukti kuo daugiau gerų žmonių. Išnaudoti kiekvieną gyvenimo dovanotą akimirką. Te šviesus Rolando Janavičiaus atminimas mums bus autoritetas, pavyzdys kaip teisingai reikia gyventi“.

Rolandas yra kažkur tarp mūsų, ir Jo atminimas te amžinai bus gyvas...

Širdimi išgyventos akimirkos, atmintyje išliks ilgai...